Apie veltinį

Veltinis – tai unikali neaustinė medžiaga. Veltinis veliamas iš vilnos pluošto: karšinio ar sluoksnos. Velti galima šlapiuoju būdu – karštu vandeniu ir muilu, arba sausuoju – specialiomis adatomis. Išgauti tūrinį veltinį nereikalingos pagalbinės medžiagos – adata ir siūlai.

 

Veltinio technika, kuri pasaulyje ankstesnė už audimą (nuvelti daiktą lengviau, negu jį išausti), seniau buvo gana plačiai paplitusi lietuvių buityje. Ketvirtajame dešimtmetyje Žemės ūkio rūmai Kaune, gaivindami tradicinius amatus, greta audimo, mezgimo, puodininkystės organizuodavo ir veltinio kursus. Specialistų rengimas buvo orientuotas į kaimiečių buitinius poreikius. Veltinį taikyti meniniams tikslams Lietuvoje pradėta vėliau. Veltinis atgimė XX a. pabaigoje kartu su jaunų tekstilininkių (tuomet dar Vilniaus dailės akademijos trečiakursių) grupe, pasivadinusių "Baltomis kandimis". Merginos kartu su dėstytoja Egle Ganda Bogdaniene 1998 m. vasarą suorganizavo pirmąjį tarptautinį veltinio simpoziumą Anykščiuose.

Veltinio priežiūra

Veltinio priežiūra gana paprasta. Suteptą vietą galima praplauti tekančiu vandeniu ar švelniai gniaužant, pamirkant praskalauti vos 30ºC vandenyje, naudojant paprastą muilą, arba skystą skalbiklį skirtą vilnai. Skalbyklėje veltinio skalbti negalima. Gręžti nereikėtų, tik stipriai nuspausti. Vandens perteklių galima sugerti rankšluosčiu. Nusausinus – suteikti formą ir palikti džiūti. Šalius galima lyginti lygintuvu per audinį, nustačius vilnos režimą.

Pradėjus nešioti, gali atsirasti "pumpurėliai", tačiau tai yra normali vilnos, kaip natūralaus pluošto savybė. Pumpurėlius švelniai nupešiokite pirštais.

Vilna puikiai reguliuoja kūno temperatūrą – natūraliai šildo arba vėsina, esant skirtingoms oro sąlygoms sugerdama ar išsklaidydama drėgmę.

Vilnos pluošto paviršius nelygus, jį sudaro milijonai labai mažų oro „kišenių“, kurios saugo kūno šilumą, neleisdamos prasiskverbti šalčiui.

Vilna natūraliai priešinasi mikrobų dauginimuisi ir sulaiko blogą kūno kvapą. Net kelias dienas vilkimi vilnos rūbai neskleis prakaito kvapo. Taip yra todėl, kad vilna puikiai sugeria drėgmę ir joje esantis lanolinas leidžia vilnai natūraliai išsivalyti, apsaugo nuo bakterijų ir neutralizuoja kvapus. Vanduo, prakaitas, pienas, net šlapimas vilnai įveikiami. Vilnoniai kūdikių vystyklai - puikus pakaitalas dabartinėms sauskelnėms.

Vilna iš kitų pluoštų išsiskiria puikiomis gydomosiomis savybėmis. Manoma, kad vilnos poveikis panašus į akupunktūrą. Įrodyta, kad natūrali vilna pasižymi skausmą slopinančiomis, uždegimą mažinančiomis ir organizmą stiprinančiomis savybėmis. Beje, stipriausiu gydomuoju poveikiu pasižymi nedažyta natūrali šiurkšti vilna. Kiekviena tauta labiausiai „gerbia“ vis kitų gyvūnų vilną: vieni – avių, kiti – kupranugarių, treti – šunų ir t.t. Gyvūnų vilna paprastai skiriasi savo minkštumu, tačiau pagrindinės savybės labai panašios. Ne veltui sakoma, kad natūralios medžiagos – sveikiausios, tai pasakytina ir apie vilną: apsikloję ar apsirengę tikros vilnos daiktą, neprakaituosite ir nesušalsite – vilna puikiai prisitaiko prie kūno temperatūros, t.y. sulaiko tik tiek šilumos, kiek reikia, bet neskatina prakaituoti. Vilna sugeria net iki 35 proc. drėgmės nesijaučiant šlapiam ir neleidžia kūnui greitai atvėsti. Tas pats pasakytina ir apie vilna prikimštas pagalves – miegodami ant jų tikrai nesuprakaituosite. Tai itin aktualu šusti linkusiems kūdikėliams (tik nepamirškite, kad įprasto storio pagalvės kūdikiams visiškai netinka).
Nuo senų senovės žmonės gydė įvairias ligas naudodami skirtingų gyvūnų vilną. Pavyzdžiui, paūmėjus radikulitui, žmonės aprišdavo juosmenį triušių kailiukais (plauku į vidų) arba šuns vilnos skara, moterišką bėdą mastitą gydė aprišdami krūtis grietine išteptais triušių kailiukais, o smulkių sąnarių skausmus malšindavo dėvėdami kupranugarių ar šunų vilnos kojines bei pirštines.
Manoma, kad sveikiausi rūbai – tai „kandantys“ megztiniai iš ožkų ar avių vilnos. Jie gerina kraujotaką, odos būklę ir nervų sistemos veiklą. Minkštos avių ar ožkų vilnos rūbus patariama dėvėti žmonėms, sergantiems inkstų ligomis.

Nuo senų senovės žmonės migdydavo kūdikius iškloję lopšį gyvūnų kailiu, dažniausiai – avikailiu. Mokslininkai pritaria, kad tai ir naudinga, ir sveika. Kailyje susidaranti „oro pagalvė“ apsaugo ploną kūdikio odą nuo perkaitimo, prakaitavimo, išdžiūvimo. Atliekant bakteriologinius avių kailių tyrimus paaiškėjo, kad juose nesiveisia mikroorganizmai (be abejo, jei avis buvo sveika). Ir šiandien gydytojai nepamiršta stebuklingų vilnos savybių. Vos gimusiems kūdikėliams patariama užmauti šiurkščios vilnos kojinaites, jos paskatins mažylio kraujotaką ir neleis sušalti mažoms kojytėms. Šaltą žiemą kūdikius taip pat patariama rengti vilnoniais rūbeliais, ypač kepurytėmis, kojinytėmis ir pirštinytėmis. Natūralios vilnos gaminiuose kūdikio odelė neprakaituos, taigi išvengsite erzinančių pašutimų ir būsite tikri, kad jūsų mažylis nesušals. Kita vertus, net ir suprakaitavus (jei vis tik neapskaičiavote, kaip parengti mažylį), vilnoniai gaminiai šildys. Jeigu nenorite rengti šiurkščių rūbų, puiki alternatyva minkšta ir plona merinosų avių vilna, dar vadinama merinosų vilna. Ji tinka net ir apatiniams rūbams, pvz., kūdikio marškinėliams siūti. Dar viena svarbi ypatybė – šie gaminiai nelinkę sukelti alergijos.

Vilnos priežiūra

Kadangi vilna – natūralus, ne sintetinis audinys, jis reikalauja išskirtinės priežiūros. Skalbimas automatinėse skalbimo mašinose, su paprastais skalbimo milteliais kaskart gadina jūsų vilnonius drabužius. Jeigu norite, kad vilnonis rubas jums tarnautų ilgai ir būtų puikios išvaizdos, reikia tuo pasirūpinti.

Vilnonis audinys yra pralaidus orui ir puikiai prisitaiko prie klimato salygų, todėl puikiai išsivėdina. Štai kodėl vilnonių drabužių plovimą kartais galima ir atidėti. Vilną geriausia skalbti ne aukštesnėje kaip 30 laipsnių temperatūroje, nustačius vilnos skalbinių programą.

Geriausia – naudoti specialius vilnai skalbti skirtus miltelius ar skystas skalbimo priemones. Jei turite galimybę, skalbkite rankomis. Atminkite, kad vilnos visiškai nereikia smarkiai trinti, šis audinys labai nesudėtingai ir greitai atsikrato nešvarumų. Taip pat vilnos nereikia smarkiai gręžti, ypač  jei tai - plonas, pavyzdžiui, merino vilnos drabužis ar aksesuaras. Jokiu būdu neplaukite ir neskalaukite vilnonių drabužių šaltame vandenyje.

Jei norite, kad vilnoniai drabužiai išliktų purūs, minkšti ir puikiai sugertų drėgmę, plaukite juos rankomis, naudodami specialias skalbimo priemones, turinčias sudėtyje lanolino. Na, o išskalbę vilną, nepamirškite kitos svarbios užduoties – apsaugoti juos nuo kandžių! Įsigykite specialių priemonių ir kvapiklių, padėkite juos į spintą, kurioje laikote vilnonius drabužius, ir džiaukitės savo drabužių kokybe ilgai

Kandys bijo levandos, gvazdikėlių, apelsino žievelių, kadagių ir kedro kvapo, todėl galima nusipirkti įvairių purškiamų ir kitų (levandų eterinio aliejaus, levandų muilo) preparatų su šiais kvapais.